Kaip vertinate pasibaigusį debiutinį sezoną A lygoje? Vertinam labiau teigiamai, nei neigiamai. Komanda buvo formuojama I lygos varžyboms ir didžiausia baimė, kad netriuškintu mus varžovai po 8:0 ar panašiai. Tuo metu rinkome perspektyvų jaunimą ir nežinojome, kaip jie atrodys net pirmosios lygos turnyre, o čia iš karto į šalies futbolo elitą. Paaiškėjo, kad baimintasi buvo be reikalo. Aišku, čempionato eigoje šiek tiek pasistiprinome vienu kitu žaidėju. Buvo iškeltas tikslas šeštoji vieta, tačiau ji neiškovota. Atrodė, kad toji šeštoji vieta čia pat, tereikia nugalėti Gargždų „Bangą“, bet vėl jai pralaimime ir liekame septinti. Ir nors iškelti tikslai buvo aukštesni, galvoju, kad, išsaugoję vietą A lygoje, pasirodėme neblogai. Bet viena iš užduočių komandai buvo ir neiškristi iš A lygos? Taip, tačiau filosofavome, kad galime žaisti ir su Tauragės „Tauru“, ir su „Šiauliais“, ir su Gargždų „Banga“, tačiau, pasirodo, reikia ne garbingai pasipriešinti varžovams, o taškus rinkti. Kaip tu garbingai bekovotum, o visi žiūrim į nepakitusį taškų kiekį. Kas labiausiai nuvylė šiame sezone? Nuvylė tai, kad nebuvo įspūdingų pergalių serijų. Susidarė toks jausmas, kad po pergalės tuoj užsikabinsime, iškovosime dar taškų, bet sekdavo vėl keli pralaimėjimai iš eilės ir vėl reikėdavo galvoti, kaip aplenkti Pakruojo „Kruoją“. Būtent ir nuvylė tai, kad tie teigiami rezultatai buvo daugiau atsitiktinumai, nei tendencija. Bent toks jausmas susidaro... Labai nuvylė LFF požiūris į A lygoje žaidžiančius žmones, kuriems reikėjo išvažiuoti į UEFA salės futbolo taurės turnyrą. LFF nesugebėjo savyje surasti jėgų ir motyvų vos vienai dienai anksčiau atkelti principines lygos autsaideriu rungtynes, kad žaidėjai galėtų ramiai sudalyvauti ir abejose varžybose - be jokių kliūčių. Ne tai, kad naktį skristi lėktuvu, o po to „medinėmis“ kojomis išbėgti į aikštę. Suprantu, kad tai yra blogai. Bet juk Lietuvoje neruošia atskirai salės futbolininkų, o be to tai vyksta po mūsų šalies futbolo federacijos vėliava. Keisčiausia, kad sezono metu UEFA taurės salės futbolo varžybose šie žaidėjai gali žaisti be jokio rašto, be jokio oficialaus leidimo, o sezono pabaigoje jau reikalingas klubo raštas, kad tie futbolininkai galėtų pradėti sezoną Lietuvos salės futbolo čempionate. Keistas požiūris, juolab, kad rungtynes prašėme nukelti ne savaitei ar į rezervines dienas, o atkelti vos diena anksčiau. Kaip nevykęs pavyzdys nukeltos A lygos rungtynės tarp Marijampolės „Sūduvos“ ir „LKKA ir Teledema“ komandų. Mat į nacionalinę rinktinę buvo iškviesti marijampoliečių antrasis treneris ir atsarginis rinktinės vartininkas. O juk po dienos jau dublerių pirmenybėse šios abi komandos žaidė pagrindinių sudėčių ir niekas nieko blogo nematė. Nesu LFF darbuotojas, bet toks požiūris į A lygą kiek stebina. Didžiausia sezono problema? Vartininkų traumos. To anksčiau niekada nebūdavo. Kiek turėdavome vartininkų, niekas neturėdavo traumų, o per šį sezoną – vienas patyrė dvi traumas, kitam širdelė sušlubavo, trečias sumąstė neišvažiuoti į rungtynes. Atsirado tokių problemų, apie kurias anksčiau ir neužsimindavome. Ir prieš sezoną turėjome kelis patikimus vartininkus, tačiau kai du iškrito, susidarė toks jausmas, kad visai nieko nebeturi. O kas nudžiugino? Nudžiugino, kad bendrame kontekste nebuvome patrankų mėsa varžovams, ko aš labiausiai bijojau. Tikrai nebuvome pajuokos objektas ir visoms komandoms reikėjo su mumis pakovoti. Beviltiškai pralaimėtos vos kelios rungtynės. Kas maloniai Jus nustebino iš žaidėjų? Labai sustiprėjo vartininkas Mantas Gintalas, kurio puikų, sakyčiau, sezoną sugadino tos traumos. Jei ne kelios vaikiškos klaidos, tai jis sužaidė labai patikimai. Ir ta pergalė Šiauliuose, lygiosios Kaune su „Ekranu“ ir Šiauliuose – tai, didele dalimi, jo nuopelnas. Malonu, kad savo profesionalų požiūrį į darbą pateisino Marius Bezykornovas. Nors sezono pradžioje jis man atrodė sunkokas, tačiau jis vėliau įsivažiavo ir buvo tvirtas komandos ramstis ir pavyzdys jauniesiems. Ir viso sezono metu jis išliko savo vietoje, be jokios arogancijos, visada maloniai bendraujantis. Jei ieškant priežasčių kas galėtų kokią treniruotę praleisti, tai į jį pirmiausia kryptų akys, tačiau taip nebuvo. Matyt, stebėtis profesionalaus žaidėjo profesionalumu – būtų keista. Visi iš jo turėtų pasimokyti, kaip turi būti. Nustebino Mindaugas Grušauskas. Nors juo ir nelabai kas tikėjo, laikė beviltišku puolėju, bet nevykęs ar koks kreivakojis žaidėjas juk netampa rezultatyviausiu, kad ir dublerių čempionato žaidėju. O dublerių pirmenybėse, kuriose žaidžia artimiausias pagrindinių komandų rezervas, jis įmušė 11 įvarčių. Bent jau mano akimis žiūrint, jis tikrai progresavo. Smarkiai patobulėjo Erikas Rūškys, kuris, mano nuomone, sezono pabaigoje tapo tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju.Reikėtų paminėti dar jaunąjį Paulių Macevičių bei Karolį Vasiliauską, kurie rungtyniavo stabiliai ir cementavo žaidimą gynyboje. Iš dublerių ekipos dar galima paminėti Kęstutį Petkų, kuris, atrodė, net neturėjo vietos pagrindinėje dublerių sudėtyje, o tapo tvirtų pagrindinės sudėties atsarginiu. O apie kuriuos komandos narius susidarėte prastesnę nuomonę? Nuvylė Deivydas Venckus. Daug vilčių į jį buvo dėta. Daug klausinėjome apie jį. Geri atsiliepimai, patirtis, tačiau, matyt, ta pusė sezono II lygoje padarė savo. Buvo jis pagrindinės sudėties žaidėjas, tačiau nesustiprino taip mūsų puolimo grandies, kaip tikėjomės. Jis buvo į komandą priimtas tartum legionierius, tačiau tikrai nebuvo visa galva pranašesnis už mūsų studentus. Šiek tiek nuvylė Vladas Petkevičius. Nors jis ir buvo vienintelis pakviestas į Lietuvos jaunimo (U-21) rinktinę, tačiau jis neatlikdavo to darbo aikštės viduryje, kiek iš jo buvo tikimąsi. Nuvylė ir išgirtas Vitalijus Savickas, kuriuo domėjosi ir žinomi klubai, tačiau jis nepateisino mano vilčių žaisdamas krašto gynėjo pozicijoje. Aš tikrai tikėjausi daugiau iš jo. Visai nepateisino vilčių brazilas Mandinho. Koks jis bebūtų perspektyvus, techniškas vyrukas, tačiau labai silpnas fiziškai ir net kėlinio visu pajėgumu neatlaikydavo. Didelis smūgis man buvo septyniolikmečio Manto Juozapaičio, kurio debiutas A lygoje trūko vos 20 minučių, trauma. Čia ne jo kaltė, kad taip yra. Čia objektyvi priežastis ir tikimės, kad kitą sezoną jis atsigaus ir parodys save iš gerosios pusės. Kodėl komanda nė vienų rungtynių nežaidė pagrindiniame miesto stadione? Labai paprastas paaiškinimas. S.Dariaus ir S.Girėno stadiono nuoma sudarytų liūto dalį komandos biudžete. Pasirodymas ten būtų matuojamas dešimtimis tūkstančių litų, o mums tai labai dideli pinigai. Kai sezono pradžioje formuoji I lygos komandą, tai biudžetas yra vienas, o kai skubiai teko žaisti A lygoje, tai ir biudžetas turėjo didėti, nes turėjome stiprintis keliais žaidėjais. O čia dar pridėti 50-60 tūkstančių, tai būtų tikra našta. Gal jau esate numatę kokias gaires kitam – 2010 metų sezonui? Turim tikslą žaisti A lygoje. Tačiau norime paprašyti pagalbos ir iš šalies. Gal savivaldybė pagelbės bent jau su stadionu ir kitą sezoną nereikės sirgaliams važiuoti toli iš miesto. Bandysime rasti pinigų papildomai treniruočių aikštei. Norime prikalbinti dar vieną kitą rėmėją. O pagrindinis tikslas žaisti A lygoje ne prastesne sudėtimi nei šiais metais.